Šią knygą praėjusiais metais savo burbule mačiau rekomenduojamą bene dažniausiai iš užsienio literatūros. Vėlgi leidykla Rara savo knygomis nudirbo puikų darbą pritraukdama tokius skaitytojus kaip aš – tuos, kurie kartais knygą pirmiausia pastebi dėl viršelio stilistikos. O dar pastaruoju metu sužydėjo mano meilė Meksikos rašytojams. Tad su nekantrumu pastvėriau šią knygą, nors visada šiek tiek baisu turėti per didelius lūkesčius – jie kartais gali sugadinti skaitymo patirtį, jei taip ir neateina tas „wow“ momentas.
Tai apie ką šis romanas? Veiksmas vyksta vos vieną dieną. Tai istoriniu kontekstu paremtas pasakojimas apie akimirką, kai actekų imperatorius Moktesuma II pasikviečia ir priima konkistadorą Kortesą į savo rūmus.
Man labai patinka, kai romane yra stiprus istorinis fonas. Prisipažinsiu – skaitydama įkritau į tikrą „rabbit hole“, aiškindamasi įvairius knygoje minimus dalykus: kaip juos suprasti, koks jų kontekstas, kas iš tikrųjų slypi už vienos ar kitos detalės. Labai patiko autoriaus sprendimas vartoti to meto sąvokas – net skaitydama mintyse jaučiau, kad „laužau“ liežuvį. Pavyzdžiui, visas veiksmas vyksta Tenoštitlano mieste, kuris šiandien mums žinomas kaip Meksikas, o ispanai konkistadorai čia vadinami kaštiltekais. Manau suprantate, ką turiu omenyje.
Labai įdomus pasirodė konkistadorų ekspedicijos rėmėjas Kaldera – personažas, tarsi stovintis tarp dviejų kultūrų. Ypač įstrigo epizodai, kuriuose jis nustemba dėl actekų švaros ir higienos: su malonumu priima švarius rūbus, mokosi jų dėvėjimo taisyklių, o vaikščiodamas po miestą stebisi tvarka ir švara – tuo metu Europos miestuose apie tai buvo galima tik pasvajoti.
„Bauginančiai gražu, kai visa šalis sutinka, kad jos sostinė visų pirma būtų punktuali; gyvenimui pasirenka geometriją ir perspektyvą tiesių linijų kanjone, kur laikomasi choreografijos, visų atmintinai išmoktos, lyg visa tai šiems žmonėms būtų sukūręs koks menininkas, o ne nulėmę atsitiktinumai, sėkmė ar istorijos traumos.”
Ir pats Moktesuma – keistai atsipalaidavęs, nors į savo rūmus įsileido svetimšalius kareivius. Jo melancholija, pomėgis sprendimus priimti apsvaigus nuo ritualinių grybų, susižavėjimas dar nematytais gyviais – arkliais. Tikrai spalvingi personažai.
Rašymo stilius turi tarsi haliucinacijos ar sapno pojūtį. Perskaitęs romaną lieki ne viską iki galo supratęs, bet niekas juk netrukdo ieškoti konteksto toliau ir bandyti susidėlioti visus taškus ant i.
Užbūrė mane šis kūrinys – pasakojamas per ironijos, grotesko ir kultūrinio nesusikalbėjimo perspektyvą.
