Šią knygą pasižymėjau greitai – prabėgdama kažkieno rekomendaciją. Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad tai bus romanas įprasta prasme, todėl pasiėmiau skaityti net pilnai anotacijos nepermetusi.
Kai atėjo jos eilė, kaip visada – išglosčiau, pasijaukinau, perskaičiau nugarėlę. Ir tada supratau: tai, ką aš vadinu biologiniu romanu.
Pastaruoju metu vis dažniau pasitaiko tokia literatūra – kai su gamta ir gyvūnija supažindinama ne per sausą mokslinį tekstą, o per literatūrinę formą. Su tokio tipo knygomis jau turėjau gerų patirčių, todėl pradėjau skaityti su lūkesčiu. Ir galiu pasakyti – jis buvo visiškai pateisintas.
Knygos ašis – mokslininko Georgo Wilhelmo Stellerio atrasta jūrų karvė. Nors pavadinimas gali klaidinti ir priminti jūrų kiaulę, tai buvo milžiniškas gyvūnas, labiau primenantis jūrų liūtą.
Ir štai paradoksas: kaip greitai ši rūšis buvo atrasta, taip greitai ir išnaikinta – vos per 27 metus. Dėl žmogaus godumo, abejingumo ir moralės stokos. O suvokimas, kad jau per vėlu, ateina tik tada, kai belieka saugoti… atminimą.
Istorija pasakojama per tris skirtingas linijas, apimančias beveik 300 metų. Ir per jas ryškėja ta pati mintis – žmogus nesimoko. Net ir žinodamas pasekmes, jis toliau naikina.
Knyga nemoralizuoja, ir būtent tai jai suteikia svorio. Ji nesako „žiūrėk, kaip blogai“, bet leidžia pačiam tai pajusti. O jausmas – liūdnas: kai gyvybė išnyksta, istoriją perima muziejai. Tai knyga skaitytojui, kuriam rūpi ne tik išgalvotos istorijos, bet ir tikras pasaulis. Gamtos likimas, žmogaus atsakomybė, ir visa tai – per kūrybinę, bet faktais paremtą formą. Tai romanas apie tai, kaip žmogus pirmiausia atranda, tada sunaikina, o galiausiai bando įamžinti.
