Su Papievio kūryba anksčiau nebuvau susipažinusi, nors bibliotekoje tikrai mačiau nemažą pasirinkimą jo ankstesnių romanų. Pamačiusi nedidelę knygą nustebau – pastaruoju metu atrodo, kad knygos vis ilgėja. Kartais net kyla klausimas, ar autorius spės pasakyti viską, ką nori, tokiame trumpame tekste.
„Ankančiam pasauly“ be gerų atsiliepimų mane patraukė ir poetiškas pavadinimas. Šis lūkestis buvo pateisintas – tekstas neperpildytas, bet turiningas, atrodo, su juo tikrai pagarbiai ir atidžiai elgtasi.
Patiko mintimis pasivaikščioti po Normandijos paplūdimius – jaučiau vėją, kvapus. Įdomus ir pats pagrindinis veikėjas. Tai rašytojas, parašęs vieną knygą, kiek keistokas savo bendravimu, kartais tarsi bėgantis nuo rūpesčių – kam eiti pas akių gydytoją, jei ir taip žino, kad regėjimas prastas, o paskui dar sužinos daugiau blogų naujienų.
„Kaip gali būti, kad sausuma ir jūra besileidžiančios saulės šviesą atspindi savaip: pažvelgus į jūrą, žvilgsnis liejasi į begalybę, pažūrėjus kitapus – pabiri trupiniai. Bet jausmas, iš akių gelmės atsismelkiantis, lieka tas pats: saulėlydžio šviesa akimirkas ir begalybę lydo į vieną.“
Jis vis bando užmegzti ryšius su sutiktais žmonėmis, bet tie santykiai kažkokie keisti, ne visai įprasti. Nors knygoje nutiks ir tam tikrų įvykių, jie labiau lieka fone – pagrindas čia yra mintys, pasivaikščiojimas su jomis, bandymas suprasti pasaulį. Ir čia galbūt iškyla klausimas – ar tik pasaulis nepraranda savo pamatų, ar netampa kažkaip nesuprantamai tamsus.
Ši knyga patiks tiems, kurie mėgsta meditacinę nuotaiką, lėtą tempą ir jautrią skaitymo patirtį.
