Nupūsti dulkes

Ši knyga atrodo kaip romanas, bet iš tiesų yra daug daugiau – tylus pasakojimas apie tai, kaip žmogus naikina tai, ką pats atranda. Skaitant darosi nejauku, nes supranti – tai ne tik praeitis.

Viena diena Tenoštitlane, kur susitinka dvi civilizacijos – ir niekas iki galo nesupranta, kas vyksta.
Sapniškas, keistas ir labai įtraukiantis romanas, po kurio norisi dar ilgai naršyti istorijos labirintuose apie actekus, grybus ir konkistadorus.

Lėta, tyli ir labai jutiminė knyga – tokia, kurią ne skaitai, o išgyveni. „Ankančiam pasauly“ paliko jausmą, lyg pasaulis po truputį bluktų, o tu bandytum jį dar sulaikyti. Rekomenduoju tiems, kas mėgsta mintimis pasivaikščioti, o ne vytis

Kartais knyga gali būti trumpa, bet joje telpa visas pasaulis. Mathias Enard ”Kalbėk jiems apie mūšius, karalius ir dramblius” – tai istorija apie Mikelandželą tarp Rytų ir Vakarų, tarp dviejų meilių ir nepastatyto tilto. Kartais įdomiausios istorijos

Knygos kartais tiesiog papasakoja istoriją, o kartais – apsigyvena galvoje. „Šmėkla gerklėj“ yra būtent tokia: apie motinystę, literatūrą ir vieną XVIII a. raudą, kuri persekioja per šimtmečius.

Kartais užtenka vieno pokalbio, kad paleistum tai, kas seniai laikė. „Kol dar neatšalo kava“ – švelni, melancholiška istorija apie neišsakytus žodžius ir antrus šansus. Patiko, bet ar sugrįšiu į šią kavinę dar kartą – dar svarstau.

Santykiai gali būti baisesni nei vienatvė.
M.Saukos „Kambarys“ – apie vyrą, kuris moka save analizuoti, bet dar mokosi būti santykyje.

Ne pati lengviausia Jane Austen, bet tikrai labiausiai morališkai įtempta. „Mansfildo Parkas“ mane labiau erzino nei žavėjo – ir gal būtent todėl buvo įdomu skaityti. O tu – komandoje „Fanei taip“ ar „Fanei ne“?

Pulitzerio premija dar negarantuoja, kad knyga „suskambės“ – bet šįkart ji pataikė tiesiai į dešimtuką. “Demonas variagalvis” ne glosto, o purto: apie skurdą, priklausomybes ir vaiką, kuris turėjo būti stiprus per anksti. Sunku, niūru, bet labai prasminga.

Tai keturių kartų šeimos saga, pasakojanti apie korėjiečių likimą Japonijos okupacijos ir pokario metais. Per asmenines meilės, gėdos, išlikimo ir tapatybės kovas romanas parodo, kiek žmogaus pastangos gali, o kiek vis dėlto nulemia sistema.

Kartais žmogiškiausias kambaryje pasirodo esantis robotas.
„Klara ir saulė“ – tyli, bet labai paveiki istorija apie meilę, pakeičiamumą ir pasaulį, kuriame pažanga ne visada reiškia artumą.

Kartais knygos neapverčia gyvenimo, bet tyliai paklausia, ar gyveni taip, kaip nori. „Kloverės apgailestavimų kolekcija“ man buvo lengvas, bet prasmingas priminimas, kad kai kuriuos dalykus dar galima užrašyti pieštuku – ir pakeisti.