Ir, žinot, yra tas nerealus jausmas, kai draugai pataiko taip tiksliai, kad rimtai svarstau draugystės sutartyje įrašyti punktą apie privalomą knygų rekomendavimą kas mėnesį. Jau ties pirmu puslapiu sau tyliai pavydėjau – net telefonas suprato, kad kurį laiką nuo jo bus detoksas.
Kūrinys „tirštas“ – mintis po minties, struktūra tokia netradiciška, kad net šiurpai nubėga.
Būtina žinoti viena: čia ne sprintas, o maratonas. Skaičiau lėtai, su grįžimais, su „palauk, kas čia Ką tik įvyko?“ momentais, nes netikėtumas gali trenkti ties pastraipos viduriu. Negalėjau patikėti, kad toks modernus tekstas rašytas anais laikais – jis būtų drąsus net ir šiandien.
Iš pirmo žvilgsnio pasakojimo forma atrodo pažįstama – keturi veikėjai, keturios perspektyvos.
Tačiau nors žinojau struktūrą, nesugebėjau numatyti, kieno balsus Gavelis pasirinks. Ir tas nenuspėjamumas man yra tikras kokybės ženklas: kai galvoji, jog literatūroje matei viską, o tada autorius tave ramiai pergudrauja su ironiška šypsena veide.
Žinojau, kad Gavelis buvo fizikas. Ir vis tiek, kai skaičiau, ne kartą kilo klausimas: kaip gi tokie kūrybiškumo sprogimai ištrūksta iš žmogaus, kuris teoriškai turėtų mylėti tvarką, logiką ir nuoseklumą? Matyt fiziko logika plius kūryba — ir skaitytojas jau atsiduria lengvoje egzistencinėje sumaištyje.
Temos čia, ne šiaip nėra lengvos – sovietinis Vilnius, sistema, žmonių dvasinis lūžis, pasidavimo–pasipriešinimo kova, psichologinė tamsuma… Šiandienos kontekste visa tai skamba net per daug pažįstamai. O mane pastaruoju metu išvis traukia į sovietinį rabbit hole: domėtis, skaityti, bandyti suprasti, kaip žmonės išgyveno tokį absurdą. „Vilniaus pokeris“ tam – kaip tik.
Ir dar su bonusu: Gavelio Vilnius, kurio gatvėmis eini kartu su veikėjais, toks pažįstamas, toks artimas. Net tos limuzinų užuolaidėlės, kurias jis aprašinėja – toks detalumo lygis, kad jau matau prieš save jų nublukusią spalvą.
Knygoje ne tik sistema spaudžia veikėjus – jų pačių psichologija tai daro ne ką prasčiau. Tai ne tas kūrinys, kur įvykis seka įvykį kaip kokiame trileryje – čia daug kas paaiškėja tik tada, kai visai kito veikėjo akys tau pateikia naują perspektyvą. Ir taip – kiekvienas mūsų galim perskaityti ir suprasti tai vis kitaip. Ši knyga verčia skaitytoją padirbėti.
O kodėl „Vilniaus pokeris“? Nežinau kaip kiti tai interpretavo, bet man atrodo, kad kiekvienas veikėjas prie stalo atsineša savo „tiesą“. O mes, skaitytojai, turim sugalvoti, ar tikėti jų blefu.
Ši knyga išsinešė iš manęs gabalėlį sveiko proto, o į norimų perskaityti knygų sąrašą jau įsirašiau „Vilniaus džiazą“ ir J. Čerškutės „Galvoja fizikas! Ričardo Gavelio prozos sistema“.
Ir taip – dulkės nupūstos. Bet prie jų dar tikrai sugrįšiu.
