Šį kartą dulkes nupūčiau nuo Pačinko – Min Jin Lee romano, kurį jau kurį laiką turėjau akiratyje, tik vis pritrūkdavo pasiryžimo pradėti tokio storio kūrinį. Bet kadangi šeimos kartų sagos man pastaruoju metu itin patinka, atėjo eilė ir šiai.
Iš pradžių kažkodėl maniau, kad „Pačinko“ – pagrindinės veikėjos vardas. Tik pradėjusi skaityti supratau, kad tai Japonijoje populiarus azartinis žaidimas, primenantis pinball’ą. Ir tik perskaičiusi knygą iki galo suvokiau, kodėl būtent toks pavadinimas yra toks taiklus.
Romane per vienos šeimos istoriją atskleidžiamas korėjiečių tautos likimas Japonijos okupacijos laikotarpiu. 1910–1945 m. Japonija buvo okupavusi Korėją, o daugelis korėjiečių dėl skurdo ir ribotų galimybių buvo priversti emigruoti į Japoniją. Ten jie tapo antrarūšiais piliečiais – susidūrė su diskriminacija švietime, darbo rinkoje, visuomenėje. Prisipažinsiu, su šiuo istoriniu laikotarpiu nebuvau labai susipažinusi, todėl skaitydama ir po to aktyviai domėjausi, kas iš tikrųjų vyko. Ir būtent tas istorijos ir asmeninio pasakojimo derinys man pasirodė ypač stiprus.
Autorės pačios tapatybės tema čia labai jaučiama. Min Jin Lee gimė Pietų Korėjoje, bet vaikystėje emigravo į JAV, ir ne kartą yra kalbėjusi apie tą „tarp dviejų pasaulių“ jausmą. Todėl identiteto klausimas romane nėra tik istorinė detalė – tai gyva, vidinė įtampa.
Knyga apima keturias kartas. Pirmosiose dviejose labai stipri moterų linija – jų pasiaukojimas, tylus atkaklumas, kova už vaikų išlikimą. Ypač įsimintina Sundža. Įsivaizdavau ją ramią, santūrią, bet be galo tvirtą – tą, kuri ištikus sunkumams giliai pakvėpuoja ir eina toliau. Ne herojiškai, ne demonstratyviai, o tiesiog kasdieniu užsispyrimu.
Vėlesnėse kartose stipresnė vyrų linija. Labai kontrastingi Sundžos sūnų – Noa ir Modzasu – likimai. Vienas tiki, kad išsilavinimas ir pastangos leis jam ištrūkti iš ribojančios sistemos, tačiau susidūręs su gilia diskriminacija patiria skaudų tapatybės lūžį. Kitas nuo pat pradžių mato pasaulį pragmatiškiau – renkasi Pačinko verslą ir susitaiko su realybe, kurioje svarbiausia išgyventi.
„Paguoda: žmonės, kuriuos mylėjai, visada su tavim, suprato ji. Kartais stovėdavo priešais traukinio kioską ar knygyno vitriną ir jusdavo mažą Noa rankytę, kai jis buvo vaikas; ji užsimerkdavo ir prisimindavo jo saldų it žolės kvapą ir tai, kaip jis visada stengdavosi. Tokiomis akimirkomis būdavo gera būti vienai ir jį paminėti.“
Ir turbūt būtent antroje knygos pusėje galutinai atsiskleidžia pasakojimo esmė: Pačinko verslas tampa likimo metafora. Kaip ir žaidime, kamuoliukas krenta atsitiktinai – žaidėjas gali šiek tiek pakreipti kryptį, bet galutinį rezultatą vis tiek lemia sistema. Taip ir veikėjų gyvenimuose – pastangos svarbios, tačiau jų galimybes riboja epocha, politika ir visuomenės struktūra.
Gal todėl ši knyga man pasirodė tokia stipri – ji ne tik apie šeimą, bet ir apie tai, kiek žmogus iš tikrųjų gali kontroliuoti savo gyvenimą.
