Šį kartą į rankas paėmiau lietuvių autoriaus Mykolo Saukos romaną ”Kambarys”. Žinojau, kad M. Sauka pirmiausia yra skulptorius, ir kažkaip jau iš anksto nujaučiau, kad tai bus svarbu. Buvo.
Net viršelis man atrodė kaip užuomina į jo skulptūrų pasaulį. O pradėjus skaityti tas jausmas tik stiprėjo – tekstas labai fiziškas. Oda, kvapas, judesys, poza. Viskas apčiuopiama. Lyg autorius ne rašytų, o modeliuotų scenas.
„Kambarys“ – autofikcija, kurios centre – susitikimai su moterimis. Trumpi, dažnai fiziniai ryšiai. Bet man ši knyga ne apie moteris. Ji apie vyrą santykyje su savimi. Apie tai, kaip per kitą žmogų bandai suprasti, kas tu pats esi.
Labiausiai patiko knygos balsas. Lengvas, su ironija, be moralizavimo. Keliose vietose net garsiai nusijuokiau – ir tas juokas nebuvo piktas. Labiau atpažįstantis. Tokia saviironija, kuri saugo nuo perdėto rimtumo.
– Taip, santykiai yra labai baisu, labai grėsminga, todėl žmonės jų bijo. Vyrai dažnai žemina moteris, bet svetimas, o moterys – vyrus, bet savus.
Nors susitikimų daug, man knyga pasirodė labiau apie emocinę brandą – arba jos stoką. Apie vyrą, kuris jau moka save analizuoti, bet dar ne visai moka būti santykyje. Ir tai pasirodė labai tikra. Patiko ir tai, kad kūniškumo čia daug, bet nėra pigios provokacijos. Riba iki vulgarumo išlaikyta labai tiksliai – viskas atvira, bet ne per daug.
Jei reikėtų pasakyti paprastai – „Kambarys“ man buvo mažiau apie veiksmą ir daugiau apie sąmonę. Mažiau apie romantiką ir daugiau apie vidinius mechanizmus. Atviras, bet ne sentimentalus. Ironiškas, bet ne šaltas.
