Dulkės buvo nupūstos nuo Kazuo Ishiguro „Klara ir saulė“. Šią knygą pasirinkome skaityti ir aptarti knygų klubo metu. Tai jau mano antra pažintis su Kazuo Ishiguro – po pirmojo, labai malonaus įspūdžio, į šią knygą kibau su tikru smalsumu ir lūkesčiu.
Knygos centre – dirbtinė draugė (DD) Klara ir jos gyvenimas šeimoje su sergančia mergina Džouze. Tačiau net nesigilinant į konkrečią siužeto liniją, norisi pasakyti viena: autoriaus rašymo maniera yra geniali. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip rami, netgi paprasta knyga, bet vos pradėjus ją analizuoti, keliant klausimus, sluoksniuojant mintis, tampa aišku – čia slypi kažkas ypatingo.
Tekste daug „kabliukų“, daug situacijų, kurios praplaukia tarsi per miglą, be aiškių paaiškinimų ar galutinių atsakymų. O kas bus toliau – dažnai lieka atviru klausimu. Šis autoriaus nekonkretumas kuria savotišką aktualumą ir universalumą. Pavyzdžiui – kur ir kada vyksta knygos veiksmas? Atrodo, tai netolima ateitis, bet tikrai ateitis. Lyg ir didmiestis su priemiesčiais, bet kur tiksliai – paliekama skaitytojo vaizduotei. Knygų klube diskutuojant tapo akivaizdu, kad kiekviena šią erdvę įsivaizdavome vis kitaip.
Knygoje susipina daugybė temų: visuomenės pokyčiai technologinės pažangos akivaizdoje, tarpusavio atskirtis, konkurencija ir rezultatų siekimas, netekties liūdesys, žmogaus pakeičiamumas jam mirus, dirbtinio intelekto vieta kasdienybėje. Ir visa tai pateikiama be didelio dramatizmo – tyliai, bet labai paveikiai.
„– Ponas Kapaldis manė, kad Džouzės viduje nėra nieko, ko nebūtų įmanoma pratęsti.
Jis sakė Motinai, kad ieškojo ir ieškojo.
Buvo šis tas labai ypatinga, bet ne Džouzės viduje.
Tas dalykas buvo žmonėse, kurie ją mylėjo.“
Paradoksalu, bet bene žmogiškiausia man pasirodė pati Klara. Nors ji – dirbtinis intelektas, emociškai ji atrodo brandžiausia iš visų personažų. Tiesa, jos naivumas taip pat ryškus – pavyzdžiui, Saulės sudievinimas, tikėjimas jos nepaprastomis galiomis gydyti ir padėti žmonėms. Tačiau būtent šis naivumas suteikia Klarai tyrumo ir keisto nuoširdumo.
Didelį įspūdį paliko ir vienas nepagrindinių veikėjų – Džouzės tėtis. Atstumtas visuomenės, iškritęs iš sistemos, jis man pasirodė visgi laimingiausias personažas visoje knygoje. Išsilaisvinęs iš spaudžiančių normų, lūkesčių ir kontrolės, jis atrodo tarsi pagaliau galintis kvėpuoti. Jaučiama, kad „išėjęs“ iš sistemos jis ne prarado, o kažką labai svarbaus atgavo.
Griebkite šią knygą:
- jei jums patinka šiek tiek ateities, bet ne pilno tempo fantastika;
- jei domina žmonių ir dirbtinio intelekto sąveika;
- jei vertinate emocijas, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodo lengvos ir paprastos, bet palieka ilgai trunkantį įspūdį.
