Nupūsti dulkes nuo Barbaros Kingsolver knygos „Demonas variagalvis“ suviliojo faktas, kad tai 2023 metų Pulitzerio premiją laimėjęs kūrinys. Ne visada tokie tituluoti romanai asmeniškai „suskamba“, tačiau jau kurį laiką norėjau į šį tekstą panerti. Ir galiu pasakyti – jis man paliko gilų įspūdį.
Knygoje netrūksta nei veiksmo, nei sudėtingų santykių, nei spalvingų personažų. Tai istorija, pasakojama Deimono Fieldso balsu – tiesiu, kandžiu, kartais brutaliai atviru. Jo pasaulis – nestabilumas nuo pat gimimo: smurtas, globos sistema, skurdas, sveikatos sistemos abejingumas ir opioidų krizė, kuri neateina kaip sensacija – ji tiesiog tampa kasdienybe.
Nugarėlėje minima, kad romanas inspiruotas “Deivido Koperfildo” – Charles Dickens klasikos. Jį skaičiau prieš metus, tačiau „Demonas variagalvis“ man labiau pasirodė kaip savarankiškas kūrinys. Sąsajų, žinoma, galima rasti, bet Kingsolver tekstas turi stiprų, nepriklausomą balsą.
Ypač stipri man pasirodė santykių linija.
Trauka prie Gazo Dugno – net suvokiant jo impulsyvumą ir savidestrukciją.
Santykis su Džune leidžia tikėti žmonių neabejingumu.
Dorė – magnetinė meilė, kupina traumos ir nulemto likimo jausmo.
Ir, žinoma, Angus – proto balsas, ramybė ir galimybė subręsti.
Suprantu, kad ši knyga gali būti vertinama labai skirtingai. Tačiau man imponuoja literatūra, kuri per asmeninę istoriją atskleidžia visuomenės problemas. Patiko ir pasakotojo balsas – ironija, kuri ne tik saugo, bet ir atveria.
Griuvėsiai – štai viskas, nuo ko turėjome pradėti. Vyresnis berniukas, pats niekada nepažinęs saugumo, mėgino padėti mums pasijusti saugiai. Vieną minutėlę mėnulis už lango nusišypsojo ir pasakė, kad pasaulis priklauso mums. Nes visi suaugusieji kažkur išėjo ir viską paliko mūsų rankose.
Tai kūrinys ne pasimėgavimui, o susidūrimui. Rimtas, prasmingas tekstas, po kurio lieka geras jausmas, kad teko su juo susipažinti.
P.S. Niekaip nesuprantu, kodėl buvo pasirinktas toks viršelis, kuris mano akimis labiau tiktų paauglių literatūrai. O originalus leidimas – visai kita kalba.
