Šį kartą dulkes nupūčiau nuo vienos iš 2023 m. Goodreads skaitytojų mėgstamiausių knygų – „Kloverės apgailestavimų kolekcija”, kurios autorė – Mikki Brammer.
Nežinau, kaip jums, bet man knygos viršelis dažnai signalizuoja, kokio tipo tai kūrinys. Šįkart nujaučiau, kad tai bus „nesunkus“ skaitinys. Kartais sąmoningai įmaišau tokių knygų – dėl skaitymo lengvumo ar paprasčiausiai pozityvesnio jausmo, kuris dažnai po jų lieka.
Knygos centre – Kloverės, dirbančios mirties dula, gyvenimas. Būtent ši profesija man ir pasirodė įdomiausias viso kūrinio aspektas. Mirties dula būna šalia žmonių paskutinėmis jų gyvenimo akimirkomis. Šio palydėjimo metu žmonės dažnai išsipasakoja savo apgailestavimus, kuriuos Kloverė kruopščiai fiksuoja savo užrašuose.
Kaip debiutuojanti autorė, Mikki Brammer labai subtiliai ir literatūriškai perteikia savo susidomėjimą paliatyvine priežiūra. Knyga netgi inspiruota realiais interviu ir žmonių liudijimais, todėl joje jaučiamas tikrumas – be patoso, be dirbtinio dramatizmo.
Popieriuje užrašyti apgailestavimai netapo neišvengiami.
Su jais gavau dovaną, kurios negalėjau duoti niekam kitam šioje knygoje – galimybę viską pakeisti, kol dar ne per vėlu.
Ne be reikalo savo apgailestavimus užrašiau tik pieštuku.
Nieko nenustebinsiu siužeto linija: tam tikru momentu Kloverė pati pajunta, kad savo gyvenimo ji iš tiesų negyvena. Jei viskas tęsis taip pat, ji taps labai panaši į tuos žmones, kuriuos lydi mirties akivaizdoje – kupina apgailestavimų ir nepatirtų įspūdžių.
Knygoje sutiksime nemažai veikėjų, kurie verčia Kloverę permąstyti savo pasirinkimus, tačiau bene daugiausia simbolizmo atsiranda jos gyvenime pasirodžius šuniui Barliui. Nuo šio momento pagrindinės veikėjos kasdienybė ima keistis gerokai intensyviau – ne staiga, bet kryptingai.
Pastebėjau, kad tarp teigiamai knygą vertinusių skaitytojų dažnai kartojasi mintis, jog šis romanas supurtė jų dabartinius gyvenimus ir privertė susimąstyti, ką jie norėtų keisti ar pagaliau nuveikti tai, apie ką seniai svajojo. Negaliu sakyti, kad man nutiko būtent taip, tačiau tikrai nejaučiu jokio apgailestavimo perskaičiusi šią knygą.
Tai lengvas kūrinys su prasme – toks, kuris neskuba, neprimeta išvadų, bet palieka vietos asmeninei refleksijai.
