Buvau pasinėrusi į visai kitą knygą, bet akies krašteliu žvilgtelėjau į kalendorių ir supratau, kad dienos vėl pralėkė greičiau nei galvojau, o knygų klubo susitikimas jau čia pat. Taigi išsitraukiau George Orwell „Dienos Paryžiuje ir Londone“, nes mūsų klubas mėgsta pažintis su knygomis, kurių paprastai nepasirinktume. Šiuo atveju, su autoriumi turėjau pažintį senokai, tai su nekantrumu įnikau į šį kūrinį.
Ir turiu pasakyti, tai visai kitoks Orwell, nei tas, kurį žinome iš „1984“ ar „Gyvulių ūkio“. Čia jis dar Eric Arthur Blair, bandantis atrasti save literatūroje, žingsnis po žingsnio lipantis į rašytojo gyvenimą ir, sąmoningai ar ne, rinkdamas medžiagą savo ateities šedevrams. Ir nors šiandien „įkvėpimo paieškoms“ užtektų savaitgalio Paryžiuje, Blair kažkodėl pasirinko labiau… radikalų variantą.
Bet lengvu skaitiniu šios knygos tikrai nepavadinsi. Žinodama, kad ji paremta tikrais autoriaus išgyvenimais, visą laiką jaučiau tą drėgną, kvapų prisodrintą Paryžiaus virtuvės garą ir Londono nakvynės namų nejaukumą. Kažkur labai taikliai pamačiau šios knygos apibūdinimą kaip autobiografinį skurdo eksperimentą — ir tai tikrai jaučiasi. Skurdas, badavimas, blakės, valkatų nakvynės namų nepatogumai, klajonės su benamiais, nuolatinis alkis — visko čia apstu.
Ir kas keisčiausia — nors Orwell galėjo kreiptis pagalbos, jo išdidumas viską apsunkino. Tas pats išdidumas, matyt, jam kainavo ir dalį sveikatos, o gal ir keliolika gyvenimo metų.
„Darbas viešbutyje išmokė mane suprasti tikrąją miego vertę, kaip kad alkis – tikrąją maisto vertę. Miegas liovėsi buvęs vien fizine būtinybe; jis tapo savotiška aistra, veikiau ištvirkavimu negu poreikio tenkinimu.“
Skaitant Paryžiaus ir Londono epizodus atrodė, lyg tai būtų dvi visiškai atskiros knygos. Vėliau perskaičiusi apie knygos rašymo istoriją supratau kodėl. Iš pradžių kūrinys buvo vien tik apie Paryžių, bet leidėjams nepatiko — tad Orwell jį „prailgino“ Londono valkatų pasakojimu. Taip į visumą sujungė dvi skirtingas patirtis, kurios tik vėliau pradeda viena kitą paaiškinti.
Labiausiai įstrigo Paryžiaus restorano epizodai, kur Orwell dirba kaip plovėjas, plongeur. Tekste daug prancūziškų žodžių, kuriuos nežinau kodėl, bet bandžiau mintyse skaityti su akcentu. FYI, aš prancūzų nesimokiau. Na ir tiesą pasakius po virtuvės aprašymų, manau ne vienai man gali dingti apetitas. Ir aišku — kėliau antakius, bandydama suvokti, kodėl Londono valkatoms nakvynės namai leisdavo likti tik vienai nakčiai, o ryte priversdavo keliauti toliau. Pasirodo — taip iš tikrųjų buvo. Istorinis kontekstas čia gerokai praplečia akiratį.
Beje, būtent ši knyga ir atnešė mums George Orwell slapyvardį. Blair jį pasirinko dėl reputacijos — labiausiai dėl tėvų. Įtariu, ten slypi dar daugiau sluoksnių, nei pats autorius norėjo prisipažinti.
