Nuo ko čia pučiamos dulkės? Nuo visko, kas ilgiau nei penkias minutes gulėjo lentynoje ir pradėjo žiūrėti kaltinančiu žvilgsniu: knygų, kurios turėjo būti perskaitytos dar po praėjusios knygų mugės, bet magiškai persikėlė jau ir į šių metų. Kartais dulkes pūsime švelniai, kartais taip, kad pusę lentynos nupūs. Nes kai kurios knygos tikrai to vertos, o kitos… na, jos neturėtų pykti, kad užverčiau po 30 puslapių, nes pavargau kovoti su miegu.
Didžiausia blogo dalis — knygos. Tos geros, tos keistos, tos, kurias visi giria, bet perskaitęs supranti, kad kažkur praleidai „paslėptą genialumą“. Bus ir tokių, kurios kažkada buvo „mano metų atradimas“, o po poros metų perskaitai ir galvoji: nu tikrai nebevertos antro pasimatymo.
Kartais keli žodžiai apie muziką, renginius ar kultūrinius netikėtumus, kurie prilimpa prie gyvenimo kaip magnetukai ant šaldytuvo — jų niekaip neišmeti, nes vis tiek kažką reiškia.
Šitas blogas ne apie tai, „kaip reikia gyventi kultūriškai“ ar „ką būtina perskaityti iki 30-ties. Čia daugiau apie tai, kaip kultūra prasibrauna į kasdienybę — kartais gražiai, kartais ne laiku, kartais su tokia jėga, kad imi ir susimąstai, ar tikrai čia viską supranti taip, kaip autorius norėjo…
Aš nesitaikau į rimtą kritiką. Man labiau patinka sąžiningai pasakyti: „Šita knyga taip gerai suėjo, kad net pamiršau, jog turiu gyvenimą už jos ribų”, „Skaičiau iš pareigos. Ne gėda, bet ir ne šedevras — kaip vidutinė kava degalinėj.“, „Knyga stengėsi. Aš irgi. Neaišku, kuris iš mūsų labiau pavargo.“
Jei ieškai vietos, kur knygos ir kultūra pateikiama su daug tikrumo ir šiek tiek ironijos — esi ten, kur reikia. Čia dulkes pūsime kartu.