Na ir keistas pavadinimas – pagalvojau dar prieš kurį laiką, įsitraukdama Anglų kalbos žodynas į savo norimų perskaityti knygų sąrašą. Keistas, bet kartu ir kažkaip pažįstamas. Jis iškart pažadino prisiminimus apie mokyklos laikus, kai žodžius anglų kalbos namų darbams turėjau garbę versti su legendinio „Anglono“ pagalba – tai buvo didžiausia knyga mūsų lentynoje.
Grįžtant prie Akvilinos Cicėnaitės kūrinio, labai nudžiugau, kai mūsų knygų klubas nusprendė rinktis lietuvių autoriaus knygą ir ji sutapo su mano asmeniniu sąrašu (ok, ok – gal ir prikišau prie šio sprendimo pirštą). Nesu pati didžiausia lietuviškos grožinės literatūros gerbėja, bet iš principo stengiuosi nuo jos nebėgti – dėl įvairovės, dėl smalsumo, dėl noro duoti šansą. Ir turiu pripažinti: pastaruoju metu lietuvių autoriai man patinka vis labiau. Kelių jų „balsus“ jau seku itin atidžiai, o vertinimas seniai nebevyksta per tą „na, kaip lietuviškai kūrybai – visai neblogai“ prizmę. Tai, ko gero, didelis komplimentas.
Dar viena graži aplinkybė – ši knyga į mano rankas pateko tuo metu, kai baiginėjau verslo anglų kalbos kursą. Anglų kalba darbe man yra kasdienybė: darbo įrankis, fonas, kartais net mąstymo terpė. Tad ryšys su knyga susiformavo beveik iš karto, nors jos tema labiau orientuota į emigrantus, jų vidinę būseną tolstant nuo gimtosios kalbos šaknų, tą lėtą, ne visada sąmoningą asmenybės transformaciją. Vis dėlto ši tema man pasirodė itin įdomi, turinti savito unikalumo ir labai šiuolaikiškai „suskambanti“.
Pačiai ne kartą buvo smalsu galvoti apie kalbos neišverčiamumą – tuos žodžius, kurių tiesiog nėra, bet kurių, rodos, labai reikia. Rašant ir skaitant iškilo mano viena mintis: kodėl lietuvių kalboje neturime vieno žodžio, apimančio ir brolį, ir sesę? Kodėl vis tenka vaikščioti apylankomis, kai anglų ar vokiečių kalbos šią problemą išsprendžia taip paprastai? Tokie kalbiniai niuansai atveria ne tik žodyno, bet ir kultūrinius klodus.
Prie to prisideda ir dar viena keista, bet labai atpažįstama situacija – kai kalbant kita kalba atrodo, jog pasikeičia net žmogaus asmenybė. Esu tai mačiusi darbe: bendraujant angliškai susidaro itin švelnus, diplomatiškas įspūdis, o žmogui persijungus į gimtąją kalbą – net atima žadą nuo staiga atsiradusio stiprumo, aštrumo ar net agresyvumo reiškiant mintis. Šis aspektas knygoje atskleistas per lietuviškumo prizmę.
Skaitant „Anglų kalbos žodyną“ nerasite aiškaus atsakymo, kas yra pasakotoja. Ar tai autobiografiška, ar visiškai išgalvota – lieka atvira. Tačiau būtent tai leidžia pajusti kolektyvinę kitakalbio emociją, ir, manau, tai labai sąmoningas autorės sprendimas. Tai ne veiksmo kupina knyga, gal net nėra aiškaus ir nuoseklaus siužeto – veikiau lėtas plaukimas per būsenas. Tas lėtumas „paskanintas“ švariais, neapkrautais sakiniais. Jie tokie apgalvoti, kad pats skaitymas tampa malonumu, o pagarba rašymui lietuviškai čia jaučiama itin aiškiai. Lietuvių kalba tampa savotiška slapta erdve – atskirta nuo anglų kalba persmelktos kasdienybės.
Vienintelis dalykas, kurio man asmeniškai šiek tiek pritrūko, – įvykių nuoseklumo ar minties susietumo. Kartais atrodė, kad mintys šokinėja be aiškesnės sistemos. Vis dėlto tai nė kiek netrukdo rekomenduoti šios knygos.
„Anglų kalbos žodynas“ jums patiks, jei:
- ieškote šiuolaikinio lietuvių autoriaus,
- jūsų kasdienybė vienaip ar kitaip susieta su užsienio kalba,
- šiam kartui norisi ko nors intelektualaus, lėto ir kviečiančio pamąstyti.
