Netikėtai gavau skambutį iš bibliotekos – ir jis prasidėjo nuo nuostabios žinios: atėjo mano eilė ir jau galiu pasiimti knygą „Vandens pažadas”. Dar daugiau – jei ateičiau tą pačią dieną, gaučiau visiškai naują egzempliorių. Say no more.
Per pietų pertrauką suspėjau sulakstyti, ir rankose jau laikiau dažais kvepiančią Abraham Verghese knygą. Pirma mintis, aišku, buvo labai žemiška: kada aš ją suspėsiu perskaityti, juk negaliu užlaikyti, kai eilėje tiek norinčiųjų.
Taip – tai tikrai netrumpas kūrinys. Visa šeimos istorija, apimanti kelias kartas ir besitęsianti beveik 80 metų. Prisipažinsiu, pradėjus tokias šeimos sagas man kartais nusvyra rankos. Bet kartu yra ir kita pusė – man be galo patinka, kai personažai tampa pažįstami, kai stebi jų gyvenimo tęstinumą. Beveik kaip geras „Netflix“ serialas.
Knygos centre – Indijoje gyvenanti šeima, kurią lydi tarsi prakeiksmas: dėl neaiškių priežasčių šeimos nariai skęsta vandenyje. Tai užkoduota ir pačiame pavadinime – pažadas, kuris duodamas be pasirinkimo, taip, kaip tėvai vaikams perduoda genus, meilę, o kartu ir baimes. O vanduo čia tampa dvigubu simboliu – gyvybės ir mirties vienu metu.
„Meilė, mąsto ji, ne nuosavybės teisė,
o jausmas, kad ten, kur kadaise baigėsi jos kūnas,
dabar jis iš naujo prasideda jos vyre,
ir jos galimybės, jos pasitikėjimas savimi,
jos stiprybė didėja.“
Kūrinyje daug medicininių detalių – ir tai nestebina, žinant, kad autorius yra ir gydytojas. Nors kai kuriuos skaitytojus ši dalis gali erzinti, man ji suteikė svorio ir įtikinamumo. Ligos, diagnozės, kūnas čia nėra fonas – tai istorijos dalis.
Labai tiko ir klasikinis pasakojimo būdas. Iš šeimos sagų aš to net pasąmoningai tikiuosi: man čia nereikia teksto įmantrybių ar formos eksperimentų. Šis lėtas, ramus pasakojimas leidžia tiesiog būti istorijoje.
Dar vienas stiprus aspektas – Keralos miestelio fonas. Jis suteikia gamtiškumo, leidžia pajusti vietos kultūrą, klimatą, gyvenimo ritmą. Aplinka čia ne dekoracija, o gyvas veikėjas.
Nupūsk ir tu dulkes nuo šio kūrinio, jei:
- patinka šeimos sagos,
- traukia persipinantys veikėjų likimai,
- mėgsti klasikinį rašymo stilių,
- ieškai mažiau veiksmo ir daugiau „būties“.
