Šį kartą dulkes nupūčiau nuo kiek kitokios knygos – „Vienišas miestas. Menas būti vienam Niujorke“, kurią parašė Olivia Laing. Dar nežinodama turinio, iš karto pajutau trauką – viršelis tarsi pats pasakė, kad tai mano knyga. O raktiniai žodžiai #menas ir #Niujorkas pažadėjo tekstą su sluoksniais.
Tai apie ką ši knyga? Apie autorės asmeninę vienišumo patirtį, kuri vėliau nagrinėjama ir atskleidžiama per garsių menininkų kūrybą bei jų gyvenimus. Būdama Niujorke, nuolat apsupta žmonių, autorė vis tiek jautėsi vieniša – ir būtent tai paskatino ją kvestionuoti, ar tokį jausmą patiria ir kiti.
Man labai patiko pažintis su naujais menininkų gyvenimais, bet ne mažiau įdomus buvo ir visiems puikiai pažįstamo pop art‘o atstovo Andy Warholo kūrybos bei sąmoningų pasirinkimų atskleidimas. Vienišumo temą autorė per kiekvieną menininką analizuoja vis kitu kampu.
Edwardo Hopperio vienišumas – kaip erdvė. Jo paveiksluose pati aplinka kuria atstumą: objektai, architektūra, langai atskiria žmones net tada, kai jie yra kartu. Peržvelgusi Hopperio darbus, negalėjau to „nepamatyti“ – personažai nesusitinka žvilgsniais, jų vienišumas atrodo tarsi įrašytas į miesto planą.
Andy Warholo vienišumas – kaip paviršius. Jis itin fokusavosi į estetiką: kasdien rengėsi ikoniniu įvaizdžiu – baltas perukas, grimuotas veidas, tamsūs akiniai, kartojami siluetai. Tai buvo savotiškas vaizdo pakeitimas vietoj buvimo. Jis dažnai naudodavosi diktofonu, kuris tapo siena tarp jo ir kitų. Net ir „Factory“ – vietoje, kurioje netrūko žmonių ir šurmulio, vienatvės jausmas niekur nedingo.
Bene skausmingiausias – Davido Wojnarowicziaus vienišumas, atskleistas kaip politinė žaizda. Laing parodo šio jausmo šaknis: homofobiją, AIDS krizę, valstybės abejingumą. Wojnarowiczius priklausė bendruomenei, kurią buvo siekiama socialiai ištrinti. Dėl to gimęs pyktis jo kūryboje labai ryškus. Šią knygos dalį skaičiau su didžiausiu skauduliu – Wojnarowicziaus patirtis man tikrai draskė širdį.
Paslaptingiausias iš pristatytų menininkų – Henry Dargeris, kurio kūriniai buvo atrasti tik po jo mirties. Jo vienišumas atskleidžiamas kaip naujos visatos susikūrimas. Būdamas neturtingas, jis vis tiek skirdavo pinigų tapymo reikmenims. Nors buvo savamokslis, akivaizdu, kad kūryba jam padėjo išgyventi. Jis susikūrė atskirą pasaulį, kuris tapo alternatyva santykiams. Peržiūrėjus jo darbus, jie atrodo tarsi iš kito pasaulio – be pykčio, ramūs, savaip „užpildyti“.
Miestus gali gaubti vienišumas, ir tai pripažindami suprantame, kad vienišumą nebūtinai sukelia vienuma, veikiau ryšio, artumo, bendrystės nebuvimas ar trūkumas, negebėjimas dėl vienos ar kitos priežasties gauti tiek artumo, kiek trokštama.
Autorė, būdama kultūros kritikė, pateikia labai stiprią analizę. Tekstas gilus, bet kartu ir lengvai skaitomas – tai tikras menas rašyti apie sudėtingas ir skaudžias temas sklandžiai bei paprastai. Antroje knygos pusėje jaučiau daugiau chaoso ir fragmentiškumo, tačiau pabaigoje viskas vėl stoja į savo vietas.
Nupūsk dulkes, jei:
* jei esi kūrybiškas žmogus ir domiesi kitais menininkais;
* jei esi patyręs vienišumo jausmą;
* jei tau artima eseistika ir menas;
* jei mėgsti lėtą, refleksyvią literatūrą.
