Šį kartą dulkes nupūčiau nuo klasika jau tapusios, dar 1957 m. išleistos Jack’o Kerouac’o „Kelyje“. Nors, jei jau visai sąžiningai – aš ją pasirinkau ne visai planuotai. Bibliotekoje klaidžiojau ieškodama Cormac McCarthy „Kelio“, bet lyg tyčia galvoje jau buvo nusėdęs Jack Kerouac – neseniai kažkuriame podcast’e paminėtas tik prabėgomis.
Apsisprendimą nulėmė vienas mažas, bet labai svarbus dalykas: pamačiau, kad yra dvi knygos versijos, iš kurių viena – su prierašu „originalus ritinys“. Ir čia jau suveikė smalsumas. Kažkas kitokio. Kažkas ne iki galo nugludinto. O juk visi žinom, kuri labiau traukia.
Iki skaitymo apie knygą beveik nieko nežinojau, todėl kiek pasikapščiusi sužinojau istoriją, kuri iš karto pakeitė skaitymo toną: „Kelyje“ buvo parašyta per maždaug tris savaites, ant vieno ilgo popieriaus ritinio, kad nebūtų nutrauktas srautas. Ir ne, čia ne poetiškas įvaizdis. Originaliame ritinyje – tikri vardai, jokios cenzūros, niekas nefiltruota.
Kadangi skaičiau būtent šią versiją, tai ir keliavau kartu su pačiu Jack’u ir ypač ryškiu Neal’u, o ne juos užmaskavusiais veikėjais. Kažkur buvau mačiusi apibūdinimą, kad tai judėjimo priklausomybės kronika, ir jis čia tinka idealiai. Visą knygą lydėjo jausmas, kad čia svarbiau ne ką pasakyti, o kaip.
Skaitant nuolat grįždavo mintis, kad gaila, jog neskaičiau šios knygos jaunystėje. Tada ji, tikėtina, būtų labiau “suskambėjusi”. Vietomis jutau, kad man joje kažko trūksta – gal to naivaus tikėjimo, kad kelias pats savaime išsprendžia problemas. Spoileris: neišsprendžia.
Vis dėlto tai vertingas kūrinys ir labai gera pažintis su palūžusia ar kitaip beat karta – pokario žmonėmis, kurie atsisakė saugaus gyvenimo vardan patirties, tiesos ir judėjimo. Nors, paradoksalu, pats Kerouacas niekada labai nenorėjo būti šios kartos balsu.
Skaitymas nebuvo lengvas. Tačiau sužinojus, kad autorius užaugo prancūzakalbėje kanadiečių šeimoje, kitoks sakinių ritmas ir minties dėliojimas staiga susidėliojo į vietas.
Labai patiko ir tai, kad knyga nėra viena ilga euforija. Čia – kelios kelionės, ir paskutinė jų jau be “pasaldinimo”, be iliuzijų. Tik nuovargis. Tas momentas, kai laisvė nebeatrodo nei romantiška, nei gelbstinti. Ir tai, mano akimis, viena stipriausių knygos vietų – kai mitas nebemaskuojamas.
„Raudojau dėl visų. Amerikos liūdesys beribis, taip pat ir Amerikos beprotybė. Vieną gražią dieną mes imsim iš juoko raičiotis, sužinoję, kaip tai kvaila. Bet kol kas čia tvyro taip man patinkantis niūrus rimtumas.“
Kadangi tai originali versija, kabliukų čia netrūksta. Buvo epizodų, kai nuoširdžiai galvojau: kas čia vyksta? ar čia sapnas ar realybė? – šokiruojančių, keistų, nepatogių vietų pakanka, ir jos tikrai gerai papurto smegenis.
Beje, tik po 55 metų knyga sulaukė ekranizacijos. Turiu asmeninę taisyklę – filmus žiūriu tik po knygos. Tad šitas dar laukia. Kai nors kartą prireiks pasitikrinti, ar kinas sugeba vytis literatūrinį chaosą.
Reziumuojant: „Kelyje“ nėra lengvas ar visiems patiksiantis skaitinys, ji nėra patogi, nėra tvarkinga ir tikrai nėra apie gražią laisvę. Bet ji gyva. Kartais per daug gyva. Ir būtent todėl – verta.
